Lina Noreikienė
klinikinė psichologė,
kandidatė į Jungiškosios analitinės krypties psichoterapeutus.
Individualiai konsultuoju suaugusius, paauglius ir vaikus bei, žinoma, vaikų tėvus.
Savo darbe remiuosi Jungo analitinės, psichoanalitinės, psichodinaminės, humanistinės bei kartais kognityvinės elgesio terapijų metodais. Dirbant su vaikais papildomai taikau ir dailės, muzikos, žaidimų, pasakų, smėlio, psichodramos terapijos metodus.
Kreipkitės, jei patiriate psichologinių ar emocinių sunkumų, susijusių su nerimu, depresija, turint varginančių įkyrių minčių, išgyvenus trauminių patyrimų (vaikystėje arba vėliau), esant emocinėje krizėje, netekus kažko ar ko nors svarbaus, esant sunkumams tarpasmeniniuose santykiuose ar tėvystėje/ motinystėje, susiduriant su priklausomybėmis, įvairiais psichosomatiniais simptomais ir pan. O gal norit geriau pažinti save? Terapija čia gali padėti.
Specializuojuosi psichologinių traumų srityje. Teko nemažai metų dirbti su didelių elgesio ir emocinių sunkumų turinčiais vaikais (vaikų globos namuose), patiriančiais nerimą, baimes, bendravimo, mokymosi bei kitų psichologinių sunkumų. Teko konsultuoti daug globėjų bei vesti emocinės paramos grupes globėjams, įtėviams, tėvams.
Savo darbe vadovaujuosi C.G.Jung mintimi, kad psichologas terapeutas turi žinoti ir išmanyti teoriją, būti įvaldęs metodikas, tačiau liečiantis prie kito žmogaus sielos visų pirma būti tiesiog žmogaus siela.
- Išsilavinimas:
-
2003-2007m. psichologijos bakalauro laipsnis , Vilniaus Universitetas
2007-2009m. klinikinės psichologijos magistro laipsnis, Vilniaus Universitetas
2020m. iki dabar Analitinė (C. G. Jungo) psichoterapija, Praktinės psichologijos studijų centras
2022- 2023m. 1 lygio EMDR mokymai ir supervizijos, EMDR Europe
- Psichologinio darbo patirtis:
-
2009m. praktika Respublikiniame priklausomybės ligų centre, Vilniaus filiale
2009 - 2010m. “Pagalbos vaikams linija”, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
2010 - 2018m. Trakų vaikų globos namai/ Lentvario kompleksinių paslaugų centras
2018 - 2022m. Trakų rajono paramos šeimai ir vaikams centras, globos centras
2020 iki dabar privati psichoterapinė praktika
- Narystės:
-
Lietuvos psichologų sąjunga
Lietuvos traumų psichologijos asociacija
Europinė trauminio streso tyrimų draugija
- Kalbos:
-
lietuvių, anglų
Registracija
Kainos
| Paslauga |
Kaina |
| Individuali vaiko konsultacija |
50,00 |
| Individuali paauglio konsultacija |
50,00 |
| Individuali suaugusiojo konsultacija |
50,00 |
Registracija
Straipsniai
spalio 25, 2022
Kiek kartų teko tai ar kažką panašaus išgirsti iš pažįstamo ar artimojo, kai kalba pasisuka apie psichinę sveikatą? Visuomenėje dar stipri “psi” specialistų baimė ar nuogąstavimas, kad jie turi kažkokių stebuklingų galių, galinčių neigiamai paveikti. O kur dar stigma ir stereotipai, jog lankantys psichologo konsultacijas yra kažkokie nenormalūs, gal nestabilios psichikos, gal sergantys psichikos liga ir to – šiukštu! – negalima viešinti, nes bus užsitraukta gėda ar nemalonumai. Tai, kad turim gauti psichologo ar psichiatro “įvertinimą” norėdami įgyti vairuotojo pažymėjimą ar siekiant tam tikrų darbo pozicijų, taip pat nepadeda saugiau pasijusti ryžtantis kreiptis psichologinės pagalbos, ar ne? Tiesa, ši situacija pamažu keičiasi ir vis daugiau žmonių išdrįsta kreiptis pagalbos į psichologą, psichoterapeutą ar psichiatrą, nes pradedama vis labiau vertinti asmens psichinė sveikata bei psichinė higiena.
kovo 5, 2021
Labai dažnai tariam žodį “tingiu” nesusimąstydami. Kai nenorim kažko daryti. Kai vaikas, palieptas, neatlieka užduoties. Kai nepajėgiam atsikelti nuo sofos. Kai ne(be)turim motyvacijos. Atrodo, kad nesusimąstom, kas vis tik slypi už šio žodžio. Terminas tinginystė reiškia nenorą veikti nepaisant galėjimo/ sugebėjimo tai padaryti. O psichologiniu požiūriu kartais teigiama, kad tinginystė neegzistuoja (D. Price “Laziness does not exist” 2021), nes visada yra priežastis to nenoro.
birželio 17, 2020
Na ir kas per klausimas?,- ne vienas pagalvos. – Kas per nesąmonė? Pasakose visada jos blogos, nes jei pamotė būtų gera pasakoje, ji pasibaigtų dar neprasidėjusi. O gyvenime toms, kurioms tenka būti pamotėmis, ar tiems, kurie yra patėviai, tokiais savęs nelaiko. Turbūt vaikai vadina vardais ar tėčiu/ mama ir visai nelaiko blogais. Dažniausiai.
Kontaktai
Adresas
Švitrigailos g. 7/ Vivulskio g. 16,
Vilnius
spalio 25, 2022
Kiek kartų teko tai ar kažką panašaus išgirsti iš pažįstamo ar artimojo, kai kalba pasisuka apie psichinę sveikatą? Visuomenėje dar stipri “psi” specialistų baimė ar nuogąstavimas, kad jie turi kažkokių stebuklingų galių, galinčių neigiamai paveikti. O kur dar stigma ir stereotipai, jog lankantys psichologo konsultacijas yra kažkokie nenormalūs, gal nestabilios psichikos, gal sergantys psichikos liga ir to – šiukštu! – negalima viešinti, nes bus užsitraukta gėda ar nemalonumai. Tai, kad turim gauti psichologo ar psichiatro “įvertinimą” norėdami įgyti vairuotojo pažymėjimą ar siekiant tam tikrų darbo pozicijų, taip pat nepadeda saugiau pasijusti ryžtantis kreiptis psichologinės pagalbos, ar ne? Tiesa, ši situacija pamažu keičiasi ir vis daugiau žmonių išdrįsta kreiptis pagalbos į psichologą, psichoterapeutą ar psichiatrą, nes pradedama vis labiau vertinti asmens psichinė sveikata bei psichinė higiena.
Ir kas yra tie “psi” specialistai, kokie jie būna ir kaip skiriasi? Dažniausiai sutinkame psichologą, psichoterapeutą arba psichiatrą. Neretai žmonės juos painioja. Psichologas yra psichologijos aukštąjį išsilavinimą turintis žmogus (psichologijos bakalaurą ir kažkurios krypties psichologijos magistrą arba šioms studijoms prilyginamas ištisines, ne trumpesnes nei 5 metų, studijas baigęs asmuo). Psichologas gali konsultuoti susidūrus su įvairiomis problemomis, sunkumais, konfliktais. Psichologinės konsultacijos nėra labai ilgalaikės (dažniausiai iki metų ar 20 susitikimų), tinkamos sveikiems žmonėms, patiriantiems krizes, nerimą ar kitokią blogą savijautą. Psichologas nėra gydytojas ir jis žmogaus negydo, o padeda susidoroti su tais iššūkiais, kurie jį šiuo metu yra ištikę. Tuo tarpu psichiatras jau yra gydytojas, pabaigęs medicinos studijas ir psichiatrijos rezidentūrą. Jis įvertina paciento psichikos būseną, diagnozuoja psichikos sutrikimus, sudaro gydymo programą, paskiria vaistus psichikos sutrikimams gydyti, nusiunčia pacientą pas kitus reikiamus specialistus. Dažnai psichiatrai bendradarbiauja su psichologais. O psichoterapeutu gali būti tiek psichiatras, tiek kitas gydytojas, tiek psichologas. Psichoterapinės konsultacijos jau yra labiau orientuotos ne į situacinius sunkumus, bet į gilesnius asmenybės pokyčius, kurie būtų reikalingi norint pagerinti žmogaus gyvenimo kokybę. Psichoterapinės konsultacijos trunka ilgiau nei psichologinės konsultacijos ir gali trukti ne vienerius metus. Yra ne viena psichoterapijos kryptis (skiriasi, kaip yra dirbama, į ką orientuojamasi, kokios naudojamos priemonės, metodai ir kartais trukmė). Lietuvoje šiuo metu yra šios psichoterapijos kryptys: kognityvinė elgesio psichoterapija (KET), kuri orientuojasi daugiausia į simptomą, kurį žmogus patiria, yra labai struktūruota ir konkreti bei neretai direktyvi (specialistas sako, ką klientas turi daryti); psichodinaminė/ psichoanalitinė psichoterapija, kuri orientuojasi į geresnį simptomų priežasčių atsiradimą, analizuojama kliento praeitis; analitinė (Jungiškoji) psichoterapija, kaip ir psichodinaminė, siekia surasti žmogaus sunkumų priežastį ir ją paaiškina C. G. Jungo naudotais terminais, čia itin naudojama sapnų ar vaizdinių analizė, ji yra orientuota į gylį, todėl neretai dar vadinama gelmių psichoterapija; geštalto terapija, kuri remiasi į čia ir dabar išgyvenimus, mažiau orientuojamasi į ankstyvuosius patyrimus, taip pat taikomos įvairios technikos, metodikos; bei egzistencinė-humanistinė psichoterapija, kurios metu siekiama padėti žmogui – sveikam ir sergančiam – suprasti savo gyvenimą, jo veikimo būdus, jame slypinčius paradoksus ir dilemas bei atrasti kelius, kaip kurti prasmingą ateitį. Be šių psichoterapijos krypčių egzistuoja ir įvairios terapijos: meno, dailės, muzikos, šokio ir judesio, kūno ir t.t.
Individuali konsultacija (tiek psichologo, tiek psichoterapeuto) trunka 50 minučių. Paprastai su specialistu susitinkama kartą per savaitę (kartais, retai, kai labai to reikia galima susitarti susitikti dažniau; ir kartais susitinkama rečiau; tačiau norint sau aktyviai padėti svarbu susitikti nuosekliai ir reguliariai – čia, kaip ir vartojant vaistus kažkokiai ligai gydyti, svarbu yra gerti vaistus reguliariai ir tiek, kiek reikia). Konsultacijos yra konfidencialios, t.y. specialistas neturi teisės niekam pasakoti ar kaip kitaip atskleisti, kas vyksta konsultacijų metu, ką klientas kalba. Tai yra nurodyta psichologo etikos kodekse ir tai yra svarbu tiesiog klientui galėti jaustis saugiai, norėti kalbėti atvirai. Tai yra būtina sąlyga einant sveikimo keliu. Yra kelios išimtys, kuomet konfidencialumas negalioja – tai, kai specialistas konsultacijos metu išgirsta, jog kažkieno gyvybei ar sveikatai kyla rimtas pavojus. Tokiu atveju yra būtina pranešti atitinkamoms institucijoms, tačiau tai nėra daroma už kliento nugaros, jam apie tai nežinant. Visada psichologas, psichiatras ar psichoterapeutas turi įspėti klientą, jog girdi itin rimtą ir svarbų dalyką, apie kurį turės pranešti, paaiškina, kaip ir ką toliau darys. Neretai tenka girdėti klientų nuogąstavimų, jog baisu kreiptis pagalbos dėl to, kad specialistas papasakos kažkam apie kliento sunkumus ar net turėjo tokių patirčių. Jei taip nutiko, jog, pavyzdžiui, jūsų psichologas kalbėjo kitiems asmenims tai, ką jūs su juo pasidalinote ir tai nėra minėtas išimtinis atvejis, jūs galite kreiptis į Lietuvos psichologų sąjungą ir pranešti apie tokį nutikimą. Taip tikrai neturėjo nutikti ir labai apgailestauju dėl to. Psichologai taip pat yra žmonės ir jie gali klysti, tačiau čia yra grubus psichologo etikos pažeidimas ir jis turi prisiimti už tai atsakomybę.
Tai vis tik, kada reikia kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą ir kaip tai gali jums padėti? Visų pirma, jeigu jūs patiriame kažkokių emocinių sunkumų: jaučiatės ilgą laiką liūdni, apatiški, patiriate stiprų nerimą ar jo priepuolius, turėjote netektį, krizę, psichologinę traumą. Taip pat, jei pastebite, kad jūsų gyvenime vyksta dalykai, kurie jums nepatinka, tačiau negalite su tuo susitvarkyti, niekaip negalite suprasti, kodėl padarote tokius sprendimus, kokius padarote, nors jie sukelia jums kančios ir t.t. ir pan. Taip pat, kai susiduriate su sunkumais santykiuose: su vaikais, sutuoktiniais, tėvais. Ir tos problemos kartojasi, arba jūsų elgesys yra tarsi ne nuo jūsų priklausantis (jūs nežinote, kodėl pasielgiate taip, kaip pasielgiate, pvz., supykę imate laužyti daiktus, nors po to jaučiatės kalti ir nenorite taip elgtis). Visais tais atvejais ir kitais, kuomet nesijaučiat laimingas ir jokie jums žinomi legalūs būdai jums nepadeda, drąsiai kreipkitės į specialistą. Psichologas, psichoterapeutas pokalbio būdu (o kartais naudojamos ir kitos priemonės, pvz., piešimas) padeda geriau suprasti, kas su jumis vyksta, pamatyti situaciją ir problemas kitu kampu ir padės jums patiems atrasti būdų, padėsiančių įveikti tuos sunkumus.
Sėkmės istorija:
B. Tiškevič “Aš noriu gyventi gyvenimą, maksimaliai išnaudodama savo smegenų, kūno ir idėjų potencialą. O kas labiausiai trukdo jam skleistis? Ribos smegenyse. Terapija man padeda tas ribas pratempti, o kai kurias – net ištirpdyti. Su kiekvienais metais tampu vis laisvesnė, drąsesnė, su didesnėmis svajonėmis ir tvirtesniu žinojimu, kaip jas įgyvendinti. Terapijos indėlis į tai – didžiulis.”;
Asmeninė terapija nėra apie kažkokį “vau” momentą, pakeičiantį gyvenimą. Viskas vyksta gana paprastai: tu tiesiog eini kažkur kartą per savaitę ir ten kalbi. Atrodo niekas nesikeičia kol ilgainiui supranti, kaip tai tave pakeičia ir patiri sveikimą.
Jeigu patiriate sunkumų savo gyvenime, nebijokite kreiptis pagalbos. Jeigu neturite finansinių galimybių – visada yra specialistų, teikiančių pagalbą nemokamai. Čia https://linanoreikiene.wixsite.com/mysite/nemokama-pagalba galite rasti nemokamai psichologinę/ emocinę pagalbą teikiančiuosius.
Linkiu geros savijautos ir drąsos pasirūpinti savimi, kai to reikia.
Psichologė Lina
kovo 5, 2021
Labai dažnai tariam žodį “tingiu” nesusimąstydami. Kai nenorim kažko daryti. Kai vaikas, palieptas, neatlieka užduoties. Kai nepajėgiam atsikelti nuo sofos. Kai ne(be)turim motyvacijos. Atrodo, kad nesusimąstom, kas vis tik slypi už šio žodžio. Terminas tinginystė reiškia nenorą veikti nepaisant galėjimo/ sugebėjimo tai padaryti. O psichologiniu požiūriu kartais teigiama, kad tinginystė neegzistuoja (D. Price “Laziness does not exist” 2021), nes visada yra priežastis to nenoro.
Aš konsultaciniame kabinete dažnai girdžiu šį žodį. Labai dažnai pavargę nuo rutinos tėvai piktinasi vaiko neveiklumu ir vadina jį tingiu. Labai svarbu suprasti tokio kaltinimo svorį – kaip vaikas pasijaučia pavadintas tinginiu; kokią įtaką tai turi tolimesniam vaiko elgesiui ir savijautai?
Taigi, yra be galo svarbu pagalvoti apie esamo neveiklumo priežastis. O jos gali būti tokios:
Anemija, hipotirozė, psichikos ar emocinės sveikatos sutrikimai (pvz., depresija) gali turėti įtakos patiriamam išsekimui. Taip besijaučiantis asmuo nenori veikti, daryti, nesiryžta imtis, daugiau siekia pagulėti. Iš šalies tai taip pat gali atrodyti kaip tingėjimas.
Neurologinės priežastys. Labiau apatiškų žmonių smegenų veikla skiriasi nuo tų, kurie apatiški nėra. Labai įdomu, kad premotorinė smegenų žievės dalis, atsakinga už pasirengimą judesiui bei judesių kontroliavimą yra aktyvesnė pas apatiškus žmones (atrodytų, kad turėtų būti priešingai), tačiau tas veiklumas yra neefektyvus. Atlikti tyrimai, kuriais buvo nustatyta ir tai, kad “labiau tinginčių” smegenyse, toje dalyje, kuri atsakinga už bazinių funkcijų (atsakingų už išlikimą, rizikos suvokimą) palaikymą buvo aukštas dopamino (“malonumo hormonas”) lygis. Tuo tarpu “mažiau tinginčių” smegenyse daugiau dopamino yra tose smegenų dalyse, kurios atsakingos už atlygį ir motyvaciją.
O viena įdomiausių priežasčių, kodėl žmogus “tingi” yra užkoduota mūsų genuose. Iš principo, tinginystė – tai nenoras eikvoti energijos. Pirmykščiam žmogui buvo itin svarbu taupyti energiją, jis negalėjo jos eikvoti perniek, siekiant išlikimo. Jis (pirmykštis žmogus) turėdavo susitelkti į čia ir dabar ir kaip tame išgyventi. Nebuvo galima svarstyti “aij, vėliau pasigausiu tą mamutą”. Šiais laikais mums yra daug paprasčiau, nes mes dažniausiai turime privilegiją lengvai patenkinti savo bazinius poreikius (maistas, saugumas – parduotuvėse yra maisto, turbūt netenka, pavyzdžiui, savaitę ieškoti “grobio”). Šiandienos žmogus turi daug energijos šaltinių, tačiau mažai įtaigių motyvatorių – dažniausiai nereikia bėgti nuo žmogėdrų plėšrūnų. Didžiausią žmonijos gyvavimo laiko atkarpą žmogui turėdavo įvykti kažkas itin svarbaus išorėje, kas motyvuodavo jį judintis: plėšrūnai, alkis, karštis, šaltis, troškulys. Taigi reikėjo išmokti prisitaikyti efektyviai taupyti energiją. Ir žmogus išmoko. Protėviams tekdavo susidurti su labai trumpais laiko tarpais tarp poreikio ir veiksmo, pvz., jaučiu grėsmę – bėgu. Tuomet žmogus ilgai nesvarstydavo apie poreikius, o tiesiog veikdavo. Nebuvo ilgalaikiškumo. Ir apskritai žmogus neišlikdavo ilgai. Todėl ir planuoti į priekį nereikėjo. Viskas buvo apie kasdienį išlikimą. Ir tai yra užkoduota mūsų genuose. Šiuolaikiniame pasaulyje daug kas pasikeitė: mes turime pažengusią medicinos sistemą, kas lėmė gyvenimo trukmės kone padvigubėjimą, yra gausa komfortą suteikiančių priemonių. Tačiau evoliucijos eigoje buvusios svarbios aplinkybės – gebėjimas taupyti energiją – taip lengvai nekinta. 2018m. rugsėjį moksliniame žurnale “Neuropsychologia” buvo išspausdintas tyrimas, kuris parodė, jog žmogaus smegenyse yra susiformavę labai stiprūs neurologiniai takai, lemiantys pirmenybės teikimą gulėjimui ant sofos.
Be šių grynai fiziologinių priežasčių, galimos ir psichologinės priežastys “tingėti”: nesėkmės baimė, nežinojimas, neaiškumas, kaip pradėti, nerimas, nepasitikėjimas savimi, to, ką reikia daryti nesupratimas, negalėjimas (subjektyvus ar objektyvus to, ką reikia padaryti vertinimas, jog negaliu padaryti) ir pan. Ir tiesą pasakius, kuo labiau stengiamasi save priversti kažką veikti, tuo daugiau streso patiriama, o tai dar labiau skatina nenorą daryti.
Taigi, kad sužinotume, kas skatina “tingėti”, visų pirma turime suvokti, kad priežasčių gali būti įvairių ir didelė jų dalis nepaveiki išorinėmis priemonėmis. Labai svarbu, prieš pavadinant kažką “tinginiu”, paklausti, kas skatina jį nieko nedaryti. Nevertinant, nesmerkiant, o tiesiog siekiant nuoširdžiai suprasti. O pažinus priežastį vertėtų į ją ir susitelkti, o ne kaltinti tinginyste. Nes, pripažinkim, tai skamba gana įžeidžiančiai.
Tinginys.
Tinginys – tai vienas iš lėčiausių gyvūnų pasaulyje. Tačiau jie yra ir vieni iš sumaniausių. Taip pat jie linksmi, mieli ir triukšmingi.
Literatūra:
D. Price “Laziness does not exist” 2021;
C. Le Heron, M. A. J. Apps, M. Husain “The anatomy of apathy: A neurocognitive framework for amotivated behaviour”2018Sept// Neuropsychologia;
E. Rolfsen “Are We Hardwired For Laziness? Brain Must Work Hard to Avoid Sloth” September 18, 2018// Neuroscience
birželio 17, 2020
Na ir kas per klausimas?,- ne vienas pagalvos. – Kas per nesąmonė? Pasakose visada jos blogos, nes jei pamotė būtų gera pasakoje, ji pasibaigtų dar neprasidėjusi. O gyvenime toms, kurioms tenka būti pamotėmis, ar tiems, kurie yra patėviai, tokiais savęs nelaiko. Turbūt vaikai vadina vardais ar tėčiu/ mama ir visai nelaiko blogais. Dažniausiai.
Vis tik, nutikus gyvenime taip, kad moteriai ar vyrui ateinant į šeimą, kurioje yra vaikų ir tampant “pa-” natūraliai iškyla klausimai ir nuogąstavimai: “ar priims vaikas?”, “kaip jis į mane žiūrės?”, “kad tik nekiltų kokių su vaiku ar dėl vaiko susijusių problemų man atsiradus jo gyvenime”. Bandyti patarti gali daug kas: tėvai, draugai, giminės, kaimynai. Deja, gali nutikti, kad kuo daugiau patarėjų, tuo ir nuomonės skirtingesnės. Tampa nebeaišku, kurio klausyti, nebežinia, kaip elgtis būtų tinkamiausia. Tuomet visai praverstų specialisto nuomonė. Sutikit, ne visada išdrįstat kreiptis į psichologą. Jeigu jau turėjote geros patirties su tokiu specialistu, gali būti, kad ryšitės. Tačiau turbūt didžioji dalis potencialių patėvių// pamočių bandys įveikti šį iššūkį savo jėgomis. Dvejodami, kupini nerimo ir patirdami daug streso.
Pabandysiu aptarti pagrindinius klausimus, kurie gali neraminti pamotes/ patėvius ir rekomenduoti galimus reagavimo būdus. Remsiuosi praktine patirtimi konsultuojant pamotes ir patėvius, apibendrinsiu, kas dažniausiai visiems yra būdinga.
1. Ką daryti, jei vaikas manęs nepriima? Jis nenori, kad užimčiau jo tikrosios mamos/ tėčio vietą.
Labai svarbu įvardinti, pasakyti vaikui, kad jūs nebandysite užimti tikrosios mamos/ tėčio vietos. Itin svarbu vaikui saugioje aplinkoje (pvz., jo kambaryje) su juo pakalbėti. Gerai, kai jo tikrasis tėtis/ mama jus pristato, supažindina. Galite papasakoti šiek tiek apie save. Būkit nuoširdūs, paprasti, pagarbūs vaikui, kalbėkite vaikui suprantama kalba, būkit jo akių lygyje (pvz., sėdėkite, tupėkite). Pasakę, kad nebandysite užimti tikrosios mamos/ tėčio vietos, pasakykite, koks bus jūsų vaidmuo ir kaip į jus kreiptis (o dar geriau, pirma atsiklauskite vaiko ir kartu nutarkite, kaip abiems būtų priimtina). Svarbu pasakyti, kad rūpinsitės vaiku, mylėsit jį, padėsit, jeigu reikės pagalbos. Ir tęsėkite šį pažadą.
2. Niekada nežeminkite, nemenkinkite tikrosios mamos/ tėčio
Net jei tai nebuvo geras žmogus, vaikui jis yra svarbus. Įžeisdami jį/ją, įžeidžiate ir vaiką. Taip gera pamote/ patėviu netapsite. Vaikas tikriausiai išgyvens lojalumo konfliktą leisdamas sau pamėgti jus. Vaikas gali pradėti jausti, kad negali mylėti ir tikrojo tėčio/ mamos ir jūsų tuo pačiu metu. Kad tarsi išduoda savo mamą/ tėtį tokiu savo elgesiu. Būtina tą atpažinti ir suprasti. Aiškiai parodykite, kad suprantate, kaip vaikas jaučiasi, leiskite jam taip jaustis.
3. Būkit realistai
Kartais ateinant į šeimą pamotės/ patėvio vaidmenyje norisi save padrąsinti ir prisifantazuoti, kad viskas bus labai puiku: jūs važinėsit kiekvieną savaitgalį žvejoti, pirksit vaikui daug gražių žaislų, eisit valgyti į kavines, važiuosit prabangių atostogų ir pan., o vaikas atsidėkodamas jus iškart labai pamils. Iš pradžių neretai taip ir daroma, tačiau “medaus mėnuo” praeina ir pavargstama. Savo ypatingomis dovanomis ir dėmesiu meilės nenupirksit, o ilgainiui, tokiam gerumo srautui nutrūkus vaikas patirs nusivylimą. Tai nepadės jūsų santykiams. Svarbu – gali būti, kad vaikas iš tiesų nepriims jūsų ir bus gana aršus bei gynybiškas. Čia taip pat dovanomis ir išskirtiniu dėmesiu to “nesuremontuosite”. Ilgainiui tiesiog labai išseksite, o nesėkmė pavers jus piktu. Tokiu, kaip pasakoje. Rekomenduoju megzti ryšį pamažu, duoti vaikui laiko ir erdvės priprasti prie jūsų. Būkit nuoširdus, atviras ir kantrus. Rodykit dėmesį, rūpestį tiek vaikui, tiek savo antrajai pusei. Vaikas, matydamas, kad mama/ tėtis su jumis jaučiasi gerai, pervertins situaciją. Labai svarbu nuoširdumas ir atvirumas.
4. Nepriimkit asmeniškai
Vaikas gali būti nelabai draugiškas ir prikalbėti visokių nemalonių dalykų. Labai aiškiai supraskit, kad vaikas patiria daug pokyčių, netektį ir jam sunku gali būti su tuo susitaikyti. Jūs tampate tarsi tas atpirkimo ožys/ kaltininkas visko, kas vyksta jo gyvenime, į kurį ir nukreipiamos visos pykčio strėlės. Nereaguokite pykčiu, o parodykite, kad suprantate. Svarbu būtų įvardinti, kaip jus veikia toks vaiko elgesys ar žodžiais. Kalbėkite “aš” kalba, pvz., “man skaudu, kai taip su manimi kalbi”.
5. Laiku kreipkitės pagalbos į psichologą
Kartais gali nutikti taip, kad ir dedant daug pastangų, tapimas patėviu/ pamote bus sudėtingas ir kelti didelių iššūkių. Vaiko elgesys gali tapti probleminis ir tuomet labai svarbu nepridaryti auklėjimo klaidų. Kreipkitės į specialistą, kuris išklausęs jūsų situacijos, galės konkrečiai jums rekomenduoti geriausią sprendimo būdą. Galbūt pakaks konsultacijos jums ir jūsų antrai pusei, o galbūt reikės nukreipti konsultacijoms ir vaiką. Kreiptis pagalbos nėra blogai. Blogiau yra žinant, kad turit bėdą, pagalbos nesikreipti.
Labai linkiu, kad jūsų naujas gyvenimo etapas būtų sėkmingas ir laimingas. Na, o jeigu susiduriate su iššūkiais – ieškokite pagalbos ir anksčiau ar vėliau jūs tuos išbandymus įveiksite. Tėvystėje svarbiausia yra meilė, o ne DNR.